Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, siekdama paminėti Lietuvių kalbos dienas ir 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, skelbė kūrybinio rašymo konkursą „Kibirkštys“ kuriame dalyvauti kvietė 9–12 klasių moksleivius iš visos Lietuvos. Pirmoji vieta ir piniginis 150 Eur vertės prizas atiteko Godai Vaišnytei (Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, mokytoja Ingrida Žilinskienė). Laureatė apdovanota už turinio originalumą ir savitumą, vaizdingą kalbą ir originalų kūrybišką paveikslų iš M. K. Čiurlionio ciklo „Kibirkštys“ panaudojimą kūrybiniame tekste. SVEIKINAME! Antroji ir trečioji vietos atiteko: • Ūlai Blinkevičiūtei (Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) • Mildai Paulauskaitei (Kauno Saulės gimnazija, mokytoja Dalia Juodenienė) Kovo 6 dieną Bibliotekoje susirinko visi, mylintys lietuvių kalbą ir muziką - susirinkusiųjų laukė konkurso laureatų apdovanojimai ir Žygimanto Kudirkos (Mesijaus) koncertas! Pirmą kartą Bibliotekoje besisvečiavęs Mesijus - tiesioginis Vinco Kudirkos palikuonis, Lietuvos rap ir hip-hop kūrėjas, slemo poezijos autorius ir skaitytojas, pelnęs Metų hip-hop atlikėjo (2015), Metų vaizdo klipo (2013) ir Metų hip-hop grupės/atlikėjo (2006) apdovanojimus! *** Kviečiame susipažinti su laureačių tekstais! Goda Vaišnytė Esė „Kibirkštys“ Kalvotus miškų slėnius apgaubia rūko skraistė. Tylančios paukščių giesmės blėsta kurtinančios tylos apsuptyje. Variniais spinduliais besišypsodama saulė, lydima Vakarinės, meiliai atsisveikina, pasislėpdama už horizonto tolių. Naktinėje scenoje pasirodo mėnulis, sidabru nudažydamas mažutėlę proskyną. Kaskart dvelkteldama oro srovė šokdino retėjančią medžių lapiją, priversdama senolius kuždėti amžius saugotas paslaptis gamtai. Juodos jo akys nedrąsiai žvilgtelėjo viršun, ir begalinė tamsa žvelgė atgal. Stirniuko stiklinėse akyse atsispindėjo milijonai žiburėlių. Viskas, ką jis žinojo, tebuvo neapsakomas noras pamatyti tuos pasaulio lanko viršūnėje kabančius žibintus iš arti. Kartais tie žiburiai būdavo nedrąsūs – ateidavo į svečius prisidengę debesų kailiniais. Kartais žvaigždės išvis nepasirodydavo, ir stirniukas pasijausdavo kaip niekad vienišas. Nors jo namai buvo čia, motina ir kiti būrio nariai čia, jis buvo apsuptas gamtos grožio ir pavojų, bet vieno žvilgsnio į tuos raibuliuojančius taškelius, kaskart prošvaistėmis slystančius pegasidus dangaus skliautu, visuomet užtekdavo priminti stirniuko besąlygišką svajonę patirti žvaigždes, pamatyti jas iš arti ir prisiminti tą triuškinantį faktą, kad jos ten, aukštai, ir taip, taip toli... Nes, net ir dabar stovėdamas nakties prieblandoje, nors ir matęs tą patį vaizdą dešimtis kartų, jis vis dar buvo priblokštas šio visatos kūrinio grožio: turbūt retam lemta pamatyti tokį tyrą gamtos paveikslą, nutapytą ant juodos temperos drobės su blizgesio potėpiais, o svarbiausia – patirti tokio magiško vaizdo, kaskart atimančio žadą ir užpildančio sąmonę smulkmeniškumo bei pilnatvės jausmu, didybę. Spengiančiai kurtinanti tyla priverčia jį nukreipti akis nuo ryškiai degančio Markabo blyksčių. Taip ramu ir tylu, kad, rodos, bet kas kitas galėjo išgirsti jo širdies, kraują varančios jo gležno kūnelio gyslomis, dūžius. Stirniukas apžvelgia visą proskyną, bandydamas prieblandoje ką nors įžvelgti, ir jo akys nukrypsta į akliną tamsą, glūdinčią ten, tarp mėnesienos apšviestų krūmų. Tylą perveria subraškėjimas, primenantis lūžtančią šakelę. Stirniukas žengia instinktyvų žingsnį atgal, o slogi baimė ima gelti jo kūną. Iš tamsos gelmių, laimei, išnyra jo motina. Piktai žvelgia į sūnų – ir vėl jis išsliūkino į lauką naktį, kai šįmetis ruduo toks negailestingas, pagailėjęs miško gėrybių visiems jo gyventojams. Ji linkteli atgal – atgal į guolį, šiltą ir saugų guolį, kuriame stirniuko netyko jokie pavojai, jokie vilkai, pasirengę sudraskyti mažylį į gabalus. Nuleisdamas galvą gyvūnas nusliūkina paskui motiną į tamsą, prieš tai žvelgdamas į dangų dar kartą. Nieko. Kitą sykį jis vėl grįš ir svajodamas apie žvaigždes grožėsis jų spinduliavimu. Sekančiai nakčiai apgaubus dangų, jis vėl atsidūrė toje pačioje proskynoje. Šį kartą danguje buvo pavienių debesų kamuolių, ramiai judančių virš stirniuko galvos. Vėl medžiai šnabždėjo paslaptis vienas kitam, vis krutindami savo pavienius likusius lapus ir neleisdami stirniukui stebėti dangaus. Gal reiktų ieškoti geresnės vietos? Ne, jo motina vėl ieškos. Ką darys, jei neras? Bet gal šiąnakt ji giliai miegos? Artėja žiema. Reikia ruoštis tokiam miegui, kad būtų sukaupta energijos vėliau tarp akinančiai skaisčių sniego lauko pusnynų ieškoti maisto. Stirniuko širdis suspurdo iš jaudulio. Kas, jeigu jis pabėgs dar truputėlį tolėliau? Kelis žingsnelius, mažyčius, ir jis dar geriau pamatys Alferacą ir danguje šokančias kibirkščių kometas. Juk motina tikrai nepastebės. Dar kartą jis apžvelgia šią proskyną – nuo kada ji patapo tokia svetima?.. Šaltu blizgesiu švytintys medžiai ir krūmai pasirodė atgrasūs, o likusios žolės lopinėliai, praradę visą savo žalumą, pasirodė negyvi. Tik tada jis pastebėjo pilnaties nušviestą kelią į priešingą miško pusę. Ne, tai privalo būti ženklas. Pats mėnulis kviečia jį pamatyti žvaigždes, taip, pats mėnulis – žvaigždes! Kūną apgaubė šildantis džiaugsmas, ir stirniukas visas suspurdėjo. Pažvelgė dar kartą į mėnulį, į žvaigždes, vis besislapstančias ir žaidžiančias slėpynes viena su kita tarp tų pilkų debesų, tarp plinkančių medžių galvų. Tylą vėl pervėrė kažkoks garsas, gal šakelės lūžis, ir stirniukas sukluso. Mama?.. Garsas buvo pernelyg duslus. Oras nusvėrė gyvūnėlio plaučius, ir vilties bei nerimo kupinomis akimis jis pažvelgė į miško gilumą. Sekundei jis visas sustingo. Viena po kitos, gal kelios poros kraujo išalkusių akių prasimerkė ir pažvelgė į jį. Vienas, du, trys – ir po akimirkos instinktyviai stirniukas puolė bėgti. Ne, ne... Šuoliuodamas per krūmus jis bėgo ten, kur vedė jį mėnulio šviesa. Mėnulis privalėjo jį nukreipti ten, kur žvaigždės kybo – kur saugu. Vilkų gauja bėgo iš paskos, visi jie lengvai peršokdami gruoblėtas miško senbuvių šakas, apraizgiusias žemę. Nukritę lapai girgždėjo po stirniuko kanopomis kaskart jam palietus žemę. Laibais šuoliais jis skuodė, skuodė kaip įmanoma greičiau. Vos vienas kreivas ir netikslus šuolis, atsitiktinis kojos kryptelėjimas, ir stirniukas taps vilkų auka. Nuolat į nugarą šaltai kvėpuodama mirtis, jį kartu su vilkais besivydama, vis priminė stirniukui: patekęs į plėšrius nasrus ir tapęs auka, jis nebegalės klausytis paslaptingo medžių šnabždėjimo ir stebėti to žvaigždžių kibirkščiavimo, kurį mažylis taip mėgo. Uoliai dirbdama širdis grasino iššokti iš stirniuko krūtinės. Raumenys degė, jis visas degė, degė noru išgyventi ir matyti žvaigždes kiekvieną įmanomą naktį. Bet kiek jis dar sugebės bėgti? Juk vilkai kur kas ištvermingesni už jį, dar mažučiuką, o būdami išalkę, sugebėtų lengvai perbėgti šią nejaukią girią keliskart, jei tai tik reikštų bent kąsnelį gardžios stirnienos. Miškas tarsi padidėjo – medžiai, atrodė, niekaip nesibaigė, o ta viena minutė karštligiško bėgimo patapo visa amžinybe. Kiek jau stirniukas bėga, kiek dar jis galės išbėgti? Tolumoje pasigirdo ūžiantys garsai. Upelis? Stirniukas lengvai jį peršoktų ir laimėtų nors kiek laiko pabėgti nuo jį medžiojančių plėšrūnų, gal anapus rastų tą vietą, į kurią vis vedė skaisčiai baltas mėnulis. Sukaupdamas paskutines jėgas paspartino greitį. Tačiau alkanieji nė kiek nenutolo, toliau iš paskos vydamiesi savo grobį, kaip tik vis artėdami prie stirniuko. Vienas iš būrio jau prišoko prie laibojo, kėsindamasis į jo koją, tačiau visomis jėgomis atsispyręs jauniklis per plauką išvengė mirties – vilko iltys vos perbraukė kailio šerius. Šuoliuodamas stirniukas nė nepastebėjo, kaip debesys pilnai užgožė dangų, ir jis prarado savo vedlį. Nė nepastebėjo, kaip lietaus lašeliai ėmė šokti ore ir sliuogti žemyn jo žvilgančiu kailiu, sudrėkindami ištroškusią žemę ir užpildydami jo pėdsakus žemėje dumblu. Rūkas vėl apgaubė mišką vandens dūmų šydu. Net nebežinodamas kur bėgti, stirniukas nardė pro medžius, pro krūmus, stengdamasis nutolti nuo vilkų, nė nepažiūrėdamas į juos, nė nematydamas jų išalkusių akių, mirtinai įsirėžusių į tą, rodos, saldų saldų stirniuko kūną. Jis nė negalėjo įsivaizduoti, kaip tokia badaujanti šeima juo pasidalintų. Vienas kąsnis tikrai nepatenkins badaujančių plėšrūnų alkio. Orą skrodžiantys garsai tik artėjo. Medžiai ėmė retėti. Stirniukas ne nepastebėjo, kaip dingo jo minkšta samanota žemė, ant kurios kadaise jis mėgavosi saulės spinduliais, kaip dingo jo krūmai, kuriuose su savo būrio broliais ir seserimis žaisdavo slėpynes, kaip dingo tos proskynos, kuriose stebėdavo žvaigždėmis nusėtą dangų. Jis nė nepastebėjo, kaip visa tai pranyko, ir stirniukas atsirado vidury kažkokio keisto, nepažinto tako, kertančio gimtąjį mišką perpus. Takas plikas, sužymėtas keistomis vertikaliomis baltomis linijomis, ir staiga pro rūką švystelėjo priešingos krypties link pora... žvaigždžių, taip, žvaigždžių! Enifas , o gal ir Ratų Aliotas ?.. Palikdamos po savęs kometos uodegą primenančius pėdsakus jos tolo, apkerėdamos stirniuką, priversdamos pamiršti pavojų, ką tik jį užgriuvusį. Negalėdamas patikėti jis visas sustingo, įsistebeilijęs į tolstančias žvaigždes kaip kibirkštis tame tankiame rūke, vos įmatomas pro įsismarkinusį lietų. Štai kur atvedė mėnulis, į žvaigždes, žvaigždynus, į Pegasą, į Didžiuosius Ratus, taip! Į Paukščių Taką! Jis čia, čia tarp žvaigždžių, kartu su jomis! Ir tik pačią paskutinę akimirką, apakintas kvaitulingo džiaugsmo, stirniukas pastebėjo, kaip ant tako atgyja jo šešėlis, staigiai augdamas ir užgoždamas tolimesniąją kelio dalį. Keistas ūžiantis garsas vėl artėjo didžiuliu greičiu, priversdamas stirniuką atsisukti. Nauja pora ryškių žvaigždžių pavojingu greičiu skrido link jo, prasklaidydamos tankų rūką ir apakindamos jauniklį. Klaikus stabdžių klyksmas užgožė smarkų lietų, ir automobilis slysdamas šlapia danga sustojo už keliolikos metrų. Jis nesuvokė, kas darosi – lietaus lašeliai, o gal ir snaigės dydžiu it vilko kąsnis iškart sutirpdamos vos nusileisdavo ant žemės, staiga sulėtėjo, šokdami lėtą valsą drėgname ore, o staigus ir stiprus smūgis nusviedė patį stirniuką šalin nuo kibirkščių tako, ir jo skrydis pasirodė užtrukęs amžius vietoj vienos trumputėlės akimirkos. Vos stirnos jauniklis palietė kietą žemę, nesugėrusią to velniško smūgio, jo kūnas suglebo, pasigirdo duslus, bjaurus trakštelėjimas. Žvaigždės – automobilio šviesos – liejosi jam akyse, smarkus skausmas perdiegė visą jo gležną kūnelį. Parkritęs ant šono stirniukas bandė stotis, kojomis aršiai besispardant, bet niekaip nesugebėjo atsistoti, netgi pajudėti – skausmas rakino jo kūną, ypatingai – jo galinę koją, tas skausmas tiesiog perkrovė kiekvieną nervinę ląstelę. Galvą vis dar aukštai iškėlęs jis svaigdamas pažiūrėjo į šoną. Kitapus kelio pusės, ten, tarp žilų ąžuolų ir klevų, kelios poros grobuoniškų gintarinių akių pro rūką įsistebeilijo į partrenktą stirnos jauniklį, apšviestą tolumoje mirgančių gelsvų šviesų, tai žybsinčių, tai dingstančių. Pasigirdo skardinių durų stiprus trenksmas; panikuojantis vyro balsas keiksnojosi, o ašaringas merginos balsas vaitojo, iš po lėto artėdamas link stirniuko. Jis vėl dėbtelėjo ten, kur buvo vilkai. Vieno iš jų nušiurusi ir vargana uodega dar spėjo blykstelėti akyse iki kol paskutinysis vilkas, kartu su likusiu nieko nepešusiu būriu, visiškai pranyko miško glūdumon, išsigandę žmogaus kvapo. Turbūt šiąnakt plėšrūnai liks be savo aukos, ir gamta juos nubaus dar žiauresniu badu. Turbūt šiąnakt motina neras grįžusio vaiko, o gamta nubaus smalsų išdykėlį mirtimi. Stirniukas žvilgtelėjo į dangų, tik dabar pamatęs prasisklaidžiusius debesis, lygiai taip pat žaibiškai dingusius, kaip ir atsiradusius. Dangus buvo visiškai giedras, ir vėl tas pats magiškas gamtos paveikslas pasitiko stirniuką, šįkart jau sužeistą ir bejėgiškai gulintį ant žvyro šaligatvio, o ne sveiką ir stovintį miško proskynoje. Visi žvaigždynai – milijonai žvaigždžių, žybčiodamos ir žaižaruodamos aukštai juodame visatos fone it kibirkštys, – tą vieną akimirką žiūrėjo atgal į stirniuką, ir neapsakomas karštis apjuosė jo kūną, tarsi mažylis pats tapo šviesa, degančia aukštai danguje virš miškingo rūko vandenyno kartu su kitomis Andromedos žvaigždėmis. Ūla Blinkevičiūtė Esė „Pasivaikščiojimas“ Ten, kur vėjas medžių šakomis dainuoja, gražiausias lopšines šnarančiu balsu niūniuoja. Kur dangaus vaiskumas nelyginant vandens skaidrumas, nudažytas, tikras spalvų margumynas, apsisiautęs auksine skraiste. Kur saulutė, žemės motutė spindulėliais gudrauja, tarytum juokauja pati susigėdus, už kalvos pasislėpus. Toli toli, arimų lauko vagom, pirštų galiukais tyliai atkiūtina pirmoji šalna. Sidabro karoliukais, tais mažais blizgučiais, ji dirvą nupuošia. Giliai atsidūstu. Šiltas garas išeina iš mano burnos ir lyg lengvas debesėlis, tarytum išgąsdintas, pasisklaido, nepalieka jokio pėdsako. Žvilgteliu per petį atgal. Mano vienintelės išminta brydė, sudrumstus gamtos padarytą tvarką, išduoda - čia būta žmogaus. Jaučiu, kaip šaltukas nosį kanda ir pirštų galiukus bučiuoja stingdančiais bučiniais. Kiek jau laiko čia stoviu? Ilgiau nei krenta medžio lapas? Nei skleidžiasi aguonos kvapas? Čia negirdėti laikrodžio rodyklių dūžių, kurie diktuotų taktą mano... Pačiam lauko gale, nuo teptuko galo, to geltono dažo lašo, ant balčiausio popieriaus lapo, gimsta maža šviesos kibirkštėlė. Tokia nedrąsi, be galo trapi. Pliumpt! Dar vienas lašas.. ir dar! Į patalą šiltą miglos. Taip tyku, taip ramu, kone girdėti, kaip plonais balseliais kibirkštėlės tilindžiuoja, po savo guolį mindžikuoja. Temsta. Jau nematyti savų batų kulnų, tolimųjų klojimų stogų. Stovėti darosi baugu - jaučiu, kaip medžių pirštuotos rankos apsivyti mane nori, o ir žemė ne tokia stabili, bet kurią sekundę imsiu ir prasmegsiu, su medžių šaknim susivysiu, į vieną pavirsiu. Pašiurpsta oda nuo tokių minčių. Ne tik laukas, bet ir protas matyt jau aptemo. Žengiu tolyn, tų kibirkštėlių artyn. Dažai išsiliejo, palei Nemuno vingį nubėgo. Žybt! Ant vandens atsispindėjo... Girdėti švelnus jo raibuliavimas, paviršiuje strikinėjantys kibirkštėlių atspindžiai. Strykt! Strykt! Per vandens purslelius. Toli matyti neryškus valtelės siluetas. Joje du žmonės įsimyli, o gal jie nieko nesakydami tyli. Dangus jų liudytojas bus. Naktis po truputį įsibėgėja, paspartinu žingsnį ir aš. Aplinka keičiasi sulig kiekviena pėda. Kiekvienas oro gūsis vėsesnis, šaltukas žvarbesnis. Susigūžiu, apsimuturiuoju šalikėliu tvirčiau. Girdėti iš toli atklystantys aidai, dangaus ir žemės vaidai. Kurgi aš patekau? Kokia beprotystė, įsiklausyk, ar negirdi?! Kokia simfonija čia skamba. Milžinai dangoraižiai - vienas, du, trys! - griausmingai dunda bosinė nata. Čia timpanų žalvaris aidi. Teptukas - slyst! Tik neparkrist... Varpeliais skambina ledo blizgumas, o ant jo - sniego klodai, kaip violončelės mostai. Pro ausis ūžia vėjas, tarytum penkiasdešimt smuikų skirtingas melodijas vienu metu griežia. Štai lengviausias vėjelis, ploniausios stygos kirbenimas, o štai ir visas styginių kvintetas mane stumia eiti tolyn, į nugarą skaudžiai bado smičių galais. Tamsiausią naktį diktuoja variniai pučiamieji, tik retkarčiais mažytės kibirkštėlės, tarytum fleitos garsais, geltonais dažais, tą tamsą nušviečia. Beeinant kojos klimpsta sniego debesyse. Snaigės krinta į veidą, atsimuša ir ištirpsta, dūmais pavirsta. Vėjo šuorai blaškosi aplink mane, neapsisprendę kurion pusėn neštis, o aš, kaip blaškomas vėlyvą rudenį, paskutinis medžio lapelis - tirta virpa mano rankos, gležnos kojos linksta, kraujas stingsta. Ir kur toliau man dėtis? Žingsnis po žingsnio, šlept trept - per sniegą. Gamta nerimsta, simfoniją skanduoja, o kas jai diriguoja? Čia nėra tvarkos. Vėjas, galvą pametęs, snaiges, tas obojaus nateles, gaudo savo verpetuose, o jos sukasi, šoka, tarytum joms groja. Tamsa, tokia tyli dama, šią paslaptį saugo, plika akim nematyt nei smuikų, nei trimitų, o štai jie jau kadenciją groja, ar bent man taip vaizduojas... Jau tuoj pabaiga, aš jaučiu! Aukščiausia nata, storiausia styga, allegro con spirito tutti! Tyla. Teptukas pakyla nuo drobės ir viskas tą pačią sekundę sustoja. Toliau nebėra kur žengti... Milda Paulauskaitė Poezija „Praeisim plokštuma trimate“ Praeisim plokštuma trimate Atspindint rokiruotę Neskauda ją pamačius Tik mėginant išskaičiuoti Spalvose žvanga amuletai Beformiame šešėly Nors dar be etikečių Sidabro dulkių sluoksnis smėly Kažkur senolė mezga gervėm Iš kamuolio pūkuoto Megztinį kibirkštėlių Nors vakaras liūdnai miglotas
​